Gedimino prospektas Vilniuje penktadienio vidurdienį nusidažė geltona spalva. Geltonais marškinėliais ir kaklaskarėmis pasipuošę žmonės rinkosi į Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ organizuojamą eiseną. Žmonės, gyvenantys su persodintu inkstu, širdimi ar kepenimis, siekė atkreipti visuomenės dėmesį, kad tik žmogaus apsisprendimas po mirties paaukoti organus donorystei gali suteikti ligoniams šansą gyventi. Renginio vedėjas DJ Mamania, pristatydamas lipančius į sceną kalbėti žmones, sakė, kad jie – ne šou atstovai, jie nėra įpratę daug pasakoti. Tačiau jie bylojo tai, kas yra svarbiausia: ačiū už suteiktą šansą gyventi, ačiū donoro artimiesiems už paaukotus organus, ačiū gydytojams. Visi jie džiaugėsi, galėdami gyventi visavertį gyvenimą – ir Paulius, ir Indrė, ir Arūnas, ir Gintaras. Į sceną lipo ir 14 metų Mantė, kuri laukia širdies transplantacijos: „Laukiu jau trejus metus. Ir tikiuosi sulaukti“.

Esu laiminga. Bet aplinka nieko nežino

Ši istorija – kitokia, nei prieš tai papasakota. Moteris be galo dėkinga už dovanotą gyvenimą, tačiau savo vardo neviešins ir šiame straipsnyje. Nes taip yra saugiau ir geriau. Įžeidžiančių replikų, neigiamų komentarų, ironiškų klausimų jau prisiklausyta. Pakaks.

Vadinkime ją Ingrida. Gerbiame moters pageidavimą nesivadinti tikruoju vardu ir nesakyti gyvenamosios vietos – tai ne šiaip sau užgaida ar kaprizas. Taip elgtis privertė keletas nugirstų pokalbių ir ištartų replikų, kurios Ingridą paskatino tiesiog neviešinti to, kas jai nutiko.

Skaitydami jos istoriją tikriausiai sutiksite, kad tai pamoka mums visiems, kurie kartais neatsakingai mestelime žodį, nepagalvoję apie replikos pasekmes, padarytą žaizdą žmogaus širdyje. Na taip jau nutiko, kad Ingridą įžeidė aplinkiniai, suabejoję, kad žmogus gali būti toks stiprus ir gali nugalėti ligą, gyventi ir džiaugtis kaip ir sveikieji.

Motinos dienai artėjant, atsigręžiame į mamas. Niekas tarsi ir nesiginčija, kad motinystė – atsakingas žingsnis, svarbus ateinančio žmogaus gyvenimui, jo raidai ir brandai. Juk sakoma, ką duosi atėjusiam žmogučiui, to gali tikėtis jam augant. Motinos diena – meilės ir šilumos kupina šventė, kai galime priglausti brangiausią žmogų.
Nacionaliniame transplantacijos biure kiekvieną dieną virpa gyvybės ir mirties klausimas, kuomet iškeliaudamas žmogus gali dovanoti gyvenimo džiaugsmą sergančiajam. Suteikti šansą gyventi, mylėti, kurti šeimas ir džiaugtis motinyste. Su gėlėmis pas savo mamas skubame per didžiąsias metų šventes, minėdami Motinos dieną. Džiaugiamės, galėdami jas apkabinti, kažkas puokštę pavasario tulpių neša ant mamos kapo – toks gyvenimas...

Keistas jausmas aplankė po pokalbio su mamomis, kurios pagimdė kūdikius po inksto transplantacijų. Niekas tikriausiai neprieštaraus, kad kiekvienos moters visavertis gyvenimas tampa tik tada, kai ji pagimdo ir užaugina vaiką. Klausydama šių istorijų supranti, kad visiškai kitokia naujos gyvybės atėjimo prasmė, kai gyvybė dovanojama rizikuojant savo sveikata ir gyvybe. Moterys, sutikusios papasakoti savo istorijas, nesijaučia išskirtinės. Iš tiesų, moteris tik išoriškai gali pasirodyti trapi. Viduje jos nenuspėjamai stiprios, valingos, kantrios ir mylinčios...

Praėjusį savaitgalį viešbutyje „Belorus“ Druskininkuose vyko organų donorystės akcija. Verslo konfederacijos kvietimu Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai drauge su pacientų asociacija „Donorystė“ surengė organų donorystės informacinę pamoką – paskaityta paskaita „Sužinok, ko verta donorystės dovana“, parodytas tikra gyvenimiška istorija paremtas ispanų filmas „Viltis“, surengta akcija „Pasirašau“. Susitikimas išaugo į diskusiją – po paskaitos virė klausimų ir atsakymų viktorina. „Džiaugiamės, kad jauni žmonės, turintys planų ir idėjų, kaip kurti verslą, siekia ir asmeninės pilnatvės, - įspūdžiais po susitikimo dalinosi direktorės pavaduotoja Audronė Būziuvienė. – Buvome klausiami apie donorų amžių, galimybes po transplantacijos pasveikti, konfidencialumo aspektus – sužavėjo labai plati domėjimosi sritis“. Paprastai, kol žmogus jaunas, kai jam sekasi versle ir gyvenime, neateina į galvą mintis, kad reikėtų pagalvoti ir apie amžinuosius dalykus – kas bus po manęs.

Abi įstaigas – Nacionalinį kraujo centrą ir Nacionalinį transplantacijos biurą – sieja vienas žodis – donorystė. Tai labai daug, kalbant apie darbą ranka rankon. Kraujo donorystė, organų donorystė – tarsi ir skirtingos sritys, tačiau abiem atvejais reikia kalbėti apie tą patį – dovanojimą, aukojimą, supratimą, atjautą ir meilę savo artimui. Kolegos išklausė paskaitos, kurioje buvo supažindinama su smegenų mirties diagnostika, donorystės ir transplantacijų statistikos viražais, su galimybėmis keisti situaciją. Čia reikėtų stabtelti, nes pateikti receptus, kurie galėtų padėti rasti sprendimą – nėra paprasta. Nacionalionio transplantacijos biuro duomenimis, galimybės keisti organų donorystės mastą yra susijusios su vadinamaisiais žmogiškaisiais resursais ir su finansine paskata. Žmogiškaisiais resursais galima vadinti gydytojų koordinatorių profesionalų rengimą užsienio medicininiuose specialiuose kursuose. Pasak koordinatoriaus Šarūno Judicko, dalyvaujant užsienio šalių mokymuose, stebint jų darbą donorinėse ligoninėse, supranti, kad jų kraštuose tai yra rutininė medicina, kasdienybė. Suteiktos žinios duoda didelį stimulą tai kurti ir mūsų ligoninėse, įkvepia entuziazmo.